Skirta Coco: meilė šuns pavidalu
Autorius: Fernando Santos
Skaityk šia kalba: Lietuvių Português
Atsiprašau, kad nerašau taip dažnai, kaip, mano manymu, turėčiau. Tiesą sakant, nežinau, kiek žmonių skaito šį tinklaraštį ir ar šį įrašą kas nors kada nors perskaitys. Bet aš tikiu Visata ir tikiu, kad žodžiai turi galią.
To išmokau būdamas mažas vaikas, kai bandžiau mokykloje nusirašinėti. Mano sumanymas buvo pasidaryti užrašų, į kuriuos galėčiau žvilgtelėti per kontrolinius, bet galiausiai viską išmokau vien juos užsirašydamas. Dabar bandau padaryti tą patį.
Rašydamas noriu pasiekti Visatos pakraščius. Noriu rašyti apie dėkingumą, meilę ir sudaužytą širdį. Tikiuosi, kad tol, kol egzistuos internetas, žmonės ateityje galės tai perskaityti ir sužinoti apie jėgą, esybę, meilę šuns pavidalu: mano mažąją Coco.
Mes su mano partneriu Paul pradėjome rašyti šį įrašą, kai Coco pirmą kartą buvo diagnozuotas smegenų auglys, prieš pat jos septintąjį gimtadienį. Tada mūsų širdys plyšo į tūkstantį gabalų, bet norėjome pasidalyti jos istorija ir nuotraukomis su pasauliu, kad ji niekada nebūtų pamiršta.
Baigiame jį dabar, kai teko atsisveikinti.
Mūsų mažoji gauja
Turime tris prancūzų buldogus.
Coco parsivežėme namo, kad mūsų pirmajam berniukui Rocco būtų draugijos. Ji buvo metais jaunesnė už jį, ir jie beveik iškart tapo neatskiriami. Abu padėjo mums išgyventi karantiną, o galiausiai iš Londono persikėlėme į Worthingą, kad jie kartu turėtų tikrus namus su sodu.
Kai Coco buvo ketverių, leidome jai ir Rocco susilaukti šuniukų. Savo mažame pilvelyje ji nešiojo aštuonis šuniukus. Deja, jai to buvo per daug. Ji atsivedė natūraliai, bet išgyveno tik vienas šuniukas. Pavadinome ją Halo.
Rocco, Coco ir Halo tapo glaudžia maža gauja. Kiekvieną vakarą Coco su dukra žaisdavo virvės tampymą. Ji saugojo mus su visišku atsidavimu. Coco buvo mūsų abiejų akių šviesa, bet su Paul ją siejo dar ypatingesnis ryšys—jis juokaudavo, kad aš jos tėtis, o jis — jos mama. Kai tik Paul šūktelėdavo „Ateik pas mamą“, ji atbėgdavo, kad ir kur būtų ir ką darytų.
Coco, Rocco ir Halo per mūsų vestuves net palydėjo mus prie altoriaus. Ta proga Coco vilkėjo gražią mažą suknelę. Per tuos metus ji turėjo keletą ypatingų aprangų, tarp jų ir mažą Kalėdų Senelio kostiumėlį per Kalėdas.
Ji mėgdavo gulėti ant nugaros, padėjusi galvą Paul ant krūtinės, kol jis ją bučiuodavo ir glostydavo pilvuką—dažnai prisijungdavau ir aš, o jei ne, ji siaubingai į mane spoksodavo arba tiesiog pažiūrėdavo ir pamojuodavo letenėle. Kai tik sustodavome, ji pakratydavo viena mažyte letenėle ore, reikalaudama daugiau. Mėgstamiausi jos skanėstai buvo vištiena ir žuvis, ką tik nuimta nuo grilio. Ji mėgo kaitintis ryto saulėje ir mėgo išgąsdinti paštininką taip, kad šis vos neiššoktų iš savo kailio. Absoliučiai mėgstamiausia jos nuodėmė buvo plėšyti paštą.
Ji buvo mums tokia artima, kad man dirbant šokdavo man ant kelių, tad prie klaviatūros įrengiau šunišką guolį—o paskui atsirado ir laipteliai, kad visi trys prancūzų buldogai galėtų dirbti šalia manęs. Coco būtinai reikėjo geriausios vietos, ir per rimtus susitikimus, už kameros ribų, man dažnai būdavo sunku susikaupti, nes ji judindavo letenėles, prašydama dėmesio ir pilvuko glostymo.
Coco buvo be galo ištikima. Tyrinėti ji niekada per daug nesidomėjo; daug mieliau likdavo namie, prisiglaudusi prie mūsų.
Lovoje ji miegodavo tiesiai prie mūsų galvų. Tai buvo jos vieta.
Diena, kai viskas pasikeitė
Liepos 17-oji prasidėjo kaip saulėtas penktadienis. JK buvo karšta vasara, bet tą dieną buvo vėsiau, apie 20 laipsnių. Kadangi Coco buvo prancūzų buldogė—veislė, garsėjanti kvėpavimo sunkumais ir problemomis reguliuojant kūno temperatūrą—šiltu oru visada labai atsargiai ją vesdavomės į lauką. Kol kas nors mūsų nesmerkė: gyvename dideliame name su dideliu sodu, ir visi mūsų šunys pro šunų dureles gali išeiti į lauką, kada tik nori.
Vėliau tą popietę, kai atvėso, nusivedėme ją į vietinę užeigą. Ji buvo puikios nuotaikos ir grįždama labai džiaugėsi. Tada be jokio įspėjimo ji parkrito ir ant šaligatvio prasidėjo traukuliai.
Akimirksniu mano partnerio Paul ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Skubiai nuvežėme ją tiesiai pas veterinarą. Iš pradžių manyta, kad ją ištiko šilumos smūgis, nors mums tai atrodė mažai tikėtina, nes nebuvo itin karšta. Savaitgalį ji atrodė beveik tokia pati kaip visada, nors pastebėjome, kad jos dešinės kojos ima šiek tiek prarasti judrumą.
Sekmadienio vakarą, per pasaulio futbolo čempionato finalą, traukuliai pasikartojo. Jos dukra Halo serga epilepsija, tad davėme Coco skubių vaistų nuo traukulių ir vėl nuvežėme ją į kliniką. Tai buvo ilgo kraujo tyrimų, vizitų ir nerimo išbandymo pradžia. Net įsirengiau mažą darbo stalą svetainėje, kad galėčiau dirbti tiesiai šalia jos, nes ten ji jautėsi saugiausiai ir patogiausiai.
Coco vis dar elgėsi kaip ji pati, bet jos judėjimo problemos vis stiprėjo. Vieną naktį pastebėjau, kad ji nejuda kaip reikiant ir atrodo išsigandusi vien bandydama atsistoti. Laukdami siuntimo MRT tyrimui, vėl skubiai nuvežėme ją pas veterinarą ir galiausiai atsidūrėme skubiame priėmime Kembridžo universiteto Veterinarijos mokyklos ligoninėje.
Ten ir išgirdome širdį draskančią žinią. Coco turėjo agresyvų smegenų auglį, vadinamą glioma.
Neurologai pasakė, kad niekas jos neišgydys. Net su pažangiais gydymo būdais, tokiais kaip spindulinė terapija ar chemoterapija, geriausia prognozė būtų vos kelios savaitės, o gal pora mėnesių.
Kova už Coco
Nuo tos akimirkos darėme viską, kas buvo mūsų galioje, kad Coco gyvenimas būtų kuo geresnis. Išnagrinėjome kiekvieną prieinamą gydymo būdą ir nusprendėme išbandyti chemoterapiją, kai tik bus sutvarkyti veterinariniai siuntimai.
Nepaisant visų negandų, ji liko lygiai tas pats šuo, nors auglys užėmė maždaug 20 procentų jos smegenų. Ji išliko nuostabios nuotaikos. Ji vis dar urzgė ant savo dukros, saugojo mėgstamas vietas, karštai mus mylėjo ir liko atsidavusi mūsų šeimai.
Coco gimtadienis artėjo rugpjūčio 15-ąją. Žinodami, kad jos prognozė trumpa, surengėme jai ankstyvą gimtadienio šventę rugpjūčio 1-ąją. Draugai ir šeima suvažiavo iš visur jos pamatyti, ir ji buvo nuostabi. Žiūrint į ją tą dieną, niekas nebūtų atspėjęs, kad ji gyvena su tokia sunkia liga.
Savaitgalis buvo šviesus ir saulėtas. Trumpą, viltingą akimirką mes tikrai patikėjome, kad priešuždegiminis gydymas veikia ir kad ji įveikia visas prognozes.
Atsisveikinimas
Šį pirmadienį vėl buvo gera diena. Coco rodė tikrų, guodžiančių pagerėjimo ženklų. Bet tą vakarą, kaip tik prieš miegą, jai vėl prasidėjo traukuliai.
Net davus dvi pilnas skubios pagalbos vaistų dozes, traukuliai nesiliovė. Matėme, kaip stipriai pažeidžiamos jos smegenys. Ji atrodė pasimetusi, dezorientuota ir be paliovos sukosi į kairę.
Vidurnaktį skubiai nuvežėme ją pas budintį veterinarą. Atidžiai ją apžiūrėjęs, veterinaras švelniai paaiškino, kad darinys dabar negrįžtamai paveikė jos gyvenimo kokybę ir pagrindines smegenų funkcijas. Priėmėme širdį draskantį sprendimą ją išleisti, kad apsaugotume ją nuo kančių ir nesibaigiančių traukulių.
Paskutinį kartą atsisveikinome su savo mergaite.
Dabar ji ramiai ilsisi mūsų sodo gale, tiesiai šalia šuniukų, kuriuos prarado prieš daugelį metų, kai išgyveno tik Halo.
Kokia Coco buvo iš tikrųjų
Nenoriu, kad kas nors prisimintų Coco tik dėl to, kad ji mus paliko vos nesulaukusi septintojo gimtadienio. Tai buvo tik akimirka pačioje džiaugsmo ir nuotykių kupino gyvenimo pabaigoje. Ji mėgo būti su mumis. Jos akys buvo tokios išraiškingos, tokios šviesios—ji darydavo tiek daug grimasų. Ji nekentė vaikščioti akmenuotais paplūdimiais ir atsisakydavo naudotis šunų durelėmis, tad karalienei Coco turėdavome atidaryti duris kaskart, kai jai neužsimanydavo jomis naudotis. Ji nesišlapindavo ten, kur nebuvo žolės. Mėgstamiausias jos žaislas buvo baltas žiedas, kurį ji kramtydavo ir kramtydavo, o vėliau — ir mažas žalias žiedas. Baltąjį žiedą radome atsitiktinai, ir jis jai taip patiko, kad nupirkome dar du, jei kada nors jis dingtų.
Noriu, kad kiekvienas, kuris tai skaito, sužinotų apie meilę be ribų—ji jos prašydavo ir ją mums dovanodavo, o mes mielai atiduodavome ją atgal.
Coco buvo ypatinga būtybė. Ji buvo dvasia, siela, esybė ir energija, atėjusi į mūsų gyvenimus palaiminti mūsų septyneriais nepamirštamais metais. Ji buvo be galo globėjiška, atsidavusi ir mylinti. Nė karto neprabilusi nė žodžiu, ji išmokė mus, ką iš tikrųjų reiškia meilė be ribų.
Ji visą mūsų pasaulį pakeitė į gera. Visi mūsų namai ir abu kiti mūsų prancūzų buldogai sukosi tik aplink ją. Vadinome ją karaliene Coco. Bet man ji visada buvo mano Titinininha—portugališka pravardė iš mano gimtosios kalbos, duota jai todėl, kad mažytė ji buvo tokia mažulytė.
Buvome tokie palaiminti ir privilegijuoti, galėdami dalytis gyvenimu su ja. Ji visada pirmoji pasitikdavo mus ryte, visada laukdavo prie durų, kai tik Paul ar aš išeidavome, ir visada pirmoji su visu įkarščiu šokdavo į viską, ką darė. Ji visiškai mus apsivyniojo aplink savo mažas letenėles. Mūsų namuose nuolat juokaudavome, kad tai Coco namai, o ji tiesiog maloniai leidžia mums juose gyventi.
Ji buvo mamos ir tėčio mergaitė.
Turėjome net mėgstamą istoriją apie ją. Sakydavome, kad po laiptais, savo namelyje, Coco turi slaptą valdymo kambarį, iš kurio valdo pasaulį. Kai tik nutikdavo kas nors, dėl ko Paul ir aš likdavome namie—sugesdavo automobilis, prasidėdavo streikas ar užeidavo blogas oras—pažiūrėdavome vienas į kitą ir sakydavome: „Coco vėl valdo įvykius.“ Juokaudavome, kad ji sukelia pasaulyje trikdžių vien tam, kad liktume namie su ja.
Tai buvo meilės kupina istorija, kurią pasakojome patys sau, bet dalis manęs vis dar svarsto, ar ji nebuvo tiesa.
Šalutinis meilės poveikis
Sakoma, kad vienintelis šunų trūkumas — jų gyvenimas trumpesnis už mūsų. Coco buvo su mumis septynerius mūsų gyvenimo metus, bet didžiulė paguoda žinoti, kad mes buvome su ja visus jos metus. Nuo tos dienos, kai susitikome ją Paddingtono stotyje, iki paskutinio jos atodūsio ji žinojo, kad yra mylima labiau, nei galima išsakyti žodžiais. Pačioje pabaigoje sušnibždėjome jai, kaip labai ji mylima ir visada bus mylima.
Prisiekiu, vis dar jaučiu jos energiją ir buvimą visuose mūsų namuose. Gyvenimas prarado truputį savo magijos.
Sakoma, kad sielvartas ir sudaužyta širdis tėra šalutinis gilios meilės poveikis. Skausmas, kurį dabar nešame, atspindi didžiulę meilę, kuria dalijomės su ja. Kartais sunku kvėpuoti. Žinau, kad žaizdos laikui bėgant užgyja, bet užgijusios žaizdos vis tiek lieka randais. Netekome savo šeimos gyvenimo atramos, ir be jos niekas nebebus taip pat.
Ir vis dėlto tuo pačiu metu esu be galo laimingas ir dėkingas už jos gyvenimo dovaną. Kokia garbė, kad pasirinkai mus, Coco.
Mano Tetena, tikiuosi, susitiksime vėl ir vėl kiekviename gyvenime. Juokaudavau, kad ankstesniuose gyvenimuose Paul ir aš buvome šunys, o tu — mūsų žmogiškoji globėja. Būtų taip gražu kada nors vėl pasitikti tave kaip mūsų dukrą žmogų.
Ačiū tau iš pačių mūsų širdžių ir sielų gelmių. Žinau, kad kada nors vėl susitiksime ten, kur nebėra fizinių ribų, ir galėsime žaisti kartu kaip viena energija. Tu amžiams mūsų širdyse, ir pažadu prisiminti tave kiekvieną dieną iki pat mūsų gyvenimo pabaigos. Žinau, kad kada nors vėl būsime kartu, glostysime tau pilvuką ir niekada nebeišsiskirsime. Taip pat žinau, kad tu vis dar beveik su mumis ir būsi su mumis per amžių amžius.
Mano mezginiai Coco
Štai keletas ypatingų mezginių, kuriuos sukūriau Coco. Dėl mastelio taip ir neteko jai numegzti tikro Gigante Knit, bet kurdamas šiuos nedidelius dalykėlius, kuriuos ji galėjo dėvėti, daug išmokau apie šį amatą.
Su meile prisimenant
Jei Coco istorija palietė tavo širdį, būčiau labai dėkingas, jei apsvarstytum galimybę paaukoti nedidelę sumą Wadars — mūsų vietinei gyvūnų gelbėjimo labdaros organizacijai čia, Worthinge.
Labai ačiū, kad perskaitei. Jei netekai augintinio ar šiuo metu gedi, drąsiai rašyk man tiesiogiai fernando@giganteknits.com.
Jei skaitant tai gali skirti tylią mintį mano mergaitei, paprašyk, kad jos energija liktų arti jos mamos ir tėčio.
Telaimina jus visus Dievas.
Ir telaimina Dievas mūsų mažąją karalienę Coco per amžių amžius ❤️
Mama ir tėtis tave taip mylėjo,
Kad žodžiai to niekad išsakyt negalėjo.
Nuo pirmos dienos — namų karalienė,
Širdyse brangi kiekvieną dieną.
Kiekviename gyvenime tai tiesa:
Pas tave sugrįšim mes visada.
Coco — Her Life: filmas
Trys valandos ir šešios minutės — kiekviena nuotrauka ir kiekvienas vaizdo įrašas, kuriuos apie ją turime, iš eilės, nuo tos nakties, kai ji parvyko namo, iki paskutinio kadro, o pabaigoje — dedikacija. Dabar jis gyvena čia visiems, kurie ją mylėjo. Naudokis skyriais, kad iškart peršoktum prie norimos akimirkos.
Skaityk toliau
The Sovereign: kardiganas, kurį sukūriau sunkiausiais savo metais, dabar nemokamai
Pirmasis kada nors mano sukurtas kardiganas, megztas per metus, praleistus ligoninėse, ir tris operacijas, — ir kūrinys, nuo kurio prasidėjo Gigante Knits.
Skaityk toliau →
