Ką pagaminti iš storų siūlų likučių
Autorius: Fernando Santos
Kiekvienas stambaus mezgimo mėgėjas anksčiau ar vėliau sukaupia tą patį: maišą likučių. Čia pusė kamuolio, ten dosnus galas, trys spalvos, kurios taip ir nepateko į paskutinį projektą. Per geri išmesti, per atsitiktiniai planuoti. Tad vieną popietę išverčiau savuosius, nusprendžiau per daug negalvoti ir pasidariau krepšį: jokio aprašymo, jokio plano, tik drąsa. Štai kaip sekėsi.
Pažiūrėk, kaip gimsta (labai improvizuotas) krepšys.
Prielaida: maišas visokių likučių
Radau maišą stambių siūlų likučių ir pagalvojau: gerai, pabandykime iš to padaryti ką nors šaunaus. Nė vienos spalvos neturėjau daug (truputis šito, truputis to), o krepšys atrodė tinkamas sprendimas: pakankamai mažas, kad saujelė likučių iš tikrųjų galėtų jį užbaigti, ir pakankamai atlaidus, kad spalvų keitimasis pusiaukelėje atrodytų sąmoningas, o ne tarsi būčiau pritrūkęs (o, kad būtų aišku, ir buvau).
Kaip iš tikrųjų sekėsi (be aprašymo, su daug drąsos)
Pradėjau nuo ryškiai geltonos, planuodamas pakeliui ją kaitalioti su kitomis spalvomis. Nuo ten tai, atvirai, buvo improvizacija: padariau pradinę kilpą, šone pakėliau akį ir pradėjau megzti kraštą, kad krepšys įgautų šiek tiek struktūros: nieko brangaus, tik tiek, kad būtų nuo ko statyti. Truputis vietos čia, truputis ten, ir forma pamažu atsirado.
Maždaug pusiaukelėje atsitraukiau ir pagalvojau… neatrodo puikiai, bet ir neatrodo baisiai, o pirmam prototipui be aprašymo to man užtenka. Turėjau likusios šiek tiek elektrinės mėlynos ir dar vieną keistą spalvą, tad įsidrąsinau ir pakreipiau į šiek tiek madingesnę, skulptūriškesnę pusę, kad pažiūrėčiau, ar galiu nuvesti kur nors įdomiai. (Beje, visą procesą prižiūrėjo mano šunys. Kokybės kontrolė.)
Siūlų likučiai — mažiausiai rizikingas būdas būti drąsiam. Jei nepavyks, prarasi tik popietę, o paprastai pavyksta.
Kodėl stambių siūlų likučiai tam puikiai tinka
Štai ką vis išmokstu iš naujo: stambūs siūlai — atlaidžiausia medžiaga eksperimentams. Akys tokios didelės, kad viskas užauga per popietę, tad lošimas be aprašymo nekainuoja savaičių. O keistos spalvos šalia viena kitos milžiniškose akyse atrodo sąmoningai; mastas atlieka stilizavimą už tave. Tikrai nereikia aprašymo, kad sukurtum kažką, kas tau patinka; reikia pradinės kilpos ir noro pažiūrėti, kas bus.
Jei dar niekada nenukrypai nuo aprašymo, mažas krepšys — puikus pirmas šuolis. O jei stambus mezgimas tau visai naujas, mano sąžininga nuomonė apie tai, ar pradedantysis gali megzti stambiai, nuramins, kad tai švelnioji amato pusė.
Užbaigimas: galus suvelk, nerišk
Toks dirbinys iš likučių palieka daug galų, o tai tragedija kiekvienam, kuris griebiasi adatos, nes stambi nesukta vilna gerokai per stora ją įverti. Sprendimas — vėlimo adata: subadyk laisvus galus atgal į audinį, kad pluoštai sukibtų. Jokių mazgų, jokių skylių, jokio vargo. Išsamiai tai paaiškinu įraše kaip paslėpti galus stambiame mezginyje.
Skaityk toliau
Kaip paslėpti galus, kai mezgi iš storos vilnos
Sek A ir U, pakeisk kryptį, o tada pabaik nedideliu vilnos veltimu adata.
Skaityk toliau →
