Iš Gigante žurnalo

Kodėl stambus mezginys kraštuose susiriečia?

Mezginio taisymas

Autorius: Fernando Santos · 5 min. skaitymo

Švelnių pastelinių spalvų stambaus lygiojo mezginio akys labai iš arti

Pasidalyk

Numezgi kelias eiles, padedi darbą pasigrožėti… o kraštai tyliai susisuka kaip ritinys. Prieš išardant nors vieną akį, sustok. Nieko blogai nepadarei.

Tai vienas dažniausių nerimų, kuriuos girdžiu iš mezgimo naujokų, o atsakymas raminantis: besiriečiantys kraštai yra normalu. Tai ne numestos akies, netinkamų virbalų ar asmeninės nesėkmės ženklas; tai tiesiog tai, ką tam tikros rūšies mezginys daro pats savaime. Kai žinai kodėl, tai nustoja atrodyti kaip defektas ir pradeda atrodyti kaip fizika.

Pirmiausia gera žinia: tai ne klaida

Dauguma paprastų mezginių — lygus, V formos paviršius, kurį mezgėjai vadina lygiuoju mezginiu (kiekviena akis priekinėje pusėje megzta priekine), — kraštuose riečiasi. Visada riečiasi ir rietėsi. Net mezgėjas su trisdešimties metų patirtimi pamatys, kaip naujas lygiojo mezginio pavyzdys susisuka vos jį padėjus. Tad jei tavasis daro tą patį, sveikinu: esi puikioje kompanijoje, o tavo įtempimas tikriausiai visai geras.

Riečimasis — ne tavo mezginio trūkumas. Tai audinys sako, iš ko jis padarytas.

Tai kodėl taip nutinka?

Štai paprasta versija. Priekinė akis nėra plokščia; tai maža kilpa su priekiu ir nugara, ir tos dvi pusės traukia nevienoda jėga. Lygioji pusė nori palinkti į vieną pusę; gumbuotoji — į kitą. Sudėk šimtus tų mažyčių įtempimų, ir visas dirbinys jiems pasiduoda kraštuose, kur nieko nėra, kas laikytų jį atvirą.

Viršus ir apačia linkę susisukti link gumbuotos nugaros; kairė ir dešinė — link lygaus priekio. Tai audinys tyliai bando susibalansuoti. Tavo darbo vidurys lieka plokščias, nes aplinkinės akys jį tvirtai laiko; riečiasi tik neparemti kraštai. Todėl ir didesnis dirbinys proporcingai riečiasi mažiau: ramaus vidurio daugiau, o neramaus krašto santykinai mažiau.

Kaip tai sustabdyti (sąžiningi variantai)

Stebuklingos gudrybės nėra, bet yra keletas patikimų sprendimų. Kurį rinktis, priklauso nuo to, ką kuri.

1. Suteik jam iš prigimties plokščią apvadą

Dirbiniams su atvirais kraštais (šalikams, pledams, movams, indų šluostėms) klasikinis atsakymas — apvesti darbą raštu, kuris nesiriečia. Kelios keliaraištinio rašto (kiekviena eilė priekinėmis) ar ryžiukų rašto (pakaitomis priekinės ir išvirkščios) akys aplink kraštą subalansuoja tuos besivaržančius įtempimus ir paklusniai guli plokščiai. Paprastai užtenka trijų ar keturių akių iš kiekvienos pusės. Tai ne tiek apėjimas, kiek dizaino sprendimas, ir gražus, nes tvarkingas apvadas paprastą šaliką padaro tikrai užbaigtą.

2. Suformuok jį

Formavimas — tylusis rankų mezgimo herojus, ir būtent šį žingsnį pradedantieji dažniausiai praleidžia. Tai tereiškia švelniai sudrėkinti ar pagarinti baigtą dirbinį, švelniai suformuoti ir leisti jam išdžiūti paguldytam, o tai atpalaiduoja akis ir leidžia joms nusistovėti ramesne tvarka. Su stora vilna esu švelnus: lengvas lygintuvo garų debesėlis virš paviršiaus (niekada stipriai neprispaudžiant akių) arba švelnus šlapias formavimas, kai dirbinį sudrėkini, paplekšnojant suformuoji ir paliki džiūti ant plokščio rankšluosčio. Negręžk, nekabink. Išdžiūvusi stambi vilna puikiai išlaiko suformuotą formą; kantrybė tikrai to verta.

3. Leisk svoriui atlikti darbą

Šią dalį dievinu dirbdamas dideliu mastu. Plonas, lengvas mezginys beveik neturi kuo įsitvirtinti, tad riečiasi entuziastingai. Stambus mezginys — priešingai: audinys toks solidus, kad jo paties sąžiningas svoris padeda jam kristi ir kaboti tiesiai, ypač kai tai visas drabužis, o ne mažas laisvas pavyzdys. Gravitacija tampa tavo padėjėja. Sunki stambi detalė tiesiog turi mažiau polinkio susisukti nei kada nors galėtų plonytis kojinių siūlas.

O kaip mūsų kardiganai?

Čia noriu būti su tavimi visiškai atviras, nes yra mitas, kurį verta išsklaidyti. Daugelis aprašymų su riečimusi kovoja patentiniais apatiniais kraštais ir rankogaliais — tuo elastingu, rumbuotu kraštu, kurį matai daugumoje megztinių. Mūsų stambūs kardiganai patentinio mezgimo visai nenaudoja. Jie sąmoningai mezgami lygiuoju mezginiu nuo viršaus iki apačios, nes ta didelė, švari akis ir yra visa išvaizda.

Tai kaip jie taip gerai guli be patentinio krašto? Dvi priežastys. Pirma, tas sunkus stambus audinys, apie kurį ką tik kalbėjome: jo svoris leidžia kardiganui kaboti švariai, o ne susisukti. Antra, konstrukcija: kiekvienas kraštas yra viso drabužio dalis, paremtas aplinkinių detalių ir sutvirtintas švelniu formavimu, o ne paliktas kaip vienišas pavyzdžio kraštas. Rezultatas krenta taip, kaip turi, neapsimesdamas tuo, kuo nėra. Jei norėtum pamatyti, kaip visa tai susideda, mūsų žingsnis po žingsnio gidas, kaip numegzti stambų kardiganą, parodo viską.

Taigi apvadai yra įrankis plokštiems dirbiniams (šalikui, pledui, užklotui), kur kraštas turi būti matomas atskirai. Drabužiui tylųjį darbą vietoj to atlieka svoris ir konstrukcija.

Nepanikuok projekto viduryje

Paskutinis nuraminimas: jei esi pusiaukelėje ir kraštai riečiasi kaip pašėlę, atsispirk norui pradėti iš naujo. Riečimasis projekto viduryje beveik nieko nepasako apie tai, kaip elgsis baigtas dirbinys; daugybė mezginių ant virbalų atrodo nepaklusnūs, o po plovimo ir formavimo nusistovi į kažką nuostabaus. Pasitikėk procesu. O jei visa tai tau visiškai nauja, galbūt patiks įrašas, ar visiškas pradedantysis gali numegzti stambų kardiganą (išduosiu: taip, o didelės akys daro jį kur kas atlaidesnį, nei atrodo).

Besiriečiantys kraštai — tai mezgimas, besielgiantis kaip mezgimas. Dabar, kai žinai kodėl, gali nuspręsti, ką su tuo daryti, arba, pusę atvejų, tiesiog leisti vilnai susitvarkyti pačiai.